Darbingumas – tai aspektas, pagal kurį įvertinama, ar darbuotojas gali atlikti savo darbą dabartyje ir ateityje, atsižvelgiant į šio darbo reikalavimus, darbo aplinką ir savo paties psichologinį bei fizinį
pajėgumą. Sveikatos ir funkcinių gebėjimų vertinimas sudaro darbingumo nustatymo pagrindą, tačiau darbingumą taip pat lemia profesinės žinios ir kompetencija (įgūdžiai), vertybės, požiūriai ir motyvacija, darbo rūšis ir darbo aplinka.
Fiziškai reiklios darbo sąlygos, reikalaujančios žemos darbo kontrolės ar tokios, kurios sudaromos trukdant darbo aplinkai, sumažina žmogaus darbingumą.
Darbingumas gali būti įvertintas naudojant darbingumo indeksą (DI) – tai klausimynas, kurį aštuntajame dešimtmetyje sukūrė Suomijos profesinės sveikatos institutas (FIOH) ir kuris grindžiamas darbuotojų savęs įvertinimu, koks yra jų dabartinis darbingumas.

Pagrindinis mokslinis klausimas buvo tas, kiek laiko darbuotojai ir darbdaviai gali dirbti ir kiek sugebėjimas dirbti priklauso nuo darbo turinio ir nuo darbo reikalavimų.
Vėliau darbingumo koncepcija buvo priimta ir kitose Europos ir Azijos šalyse [3].

Žinojimas apie veiksnius, kurie asmeniui ar aplinkoje lemia darbingumą, leidžia imtis konkrečių veiksmų, siekiant padidinti darbuotojų dalyvavimą darbe arba pagerinti darbo našumą.

[3] Morschhäuser M., Sochert R., Healthy Work in an Ageing Europe –
Strategies and Instruments for Prolonging Working Life, ENWHP, 2006

Share This